Kai gamta diktuoja savo taisykles
Žiema – tai laikotarpis, kai net patys rutiniški dalykai tampa sudėtingi. O kai kalbame apie palaikų pervežimą, situacija įgauna visai kitą matmenį. Tai nėra paprasta logistikos užduotis, kurią galima atidėti ar perplanuoti pagal orų prognozes. Šeimos laukia, laidotuvių namai turi grafiką, o gamta kartais tiesiog nusprendžia įsikišti su savo planais.
Per dvidešimt metų šioje srityje esu matęs viską – nuo staigių pūgų Lietuvos–Lenkijos pasienyje iki užšalusių kelių Skandinavijoje, kai termometras rodo minus trisdešimt. Kiekvienas toks atvejis primena, kad šis darbas reikalauja ne tik profesionalumo, bet ir gebėjimo priimti sprendimus akimirksniu, kai ant kortos padėtas ne tik grafikas, bet ir žmonių orumas bei jausmai.
Kodėl žiema – tai visiškai kita realybė keliuose
Daugelis žmonių mano, kad šiuolaikiniai keliai ir technologijos išsprendė žiemos keliavimo problemas. Iš dalies taip – bet tik iš dalies. Kai vežame prekes ar keliaujame patys, galime sustoti, pernakvoti viešbutyje, palaukti, kol bus nuvalyta. Bet palaikų pervežimas – tai visiškai kita istorija.
Pirmiausia, laikas čia veikia prieš mus. Net ir su šiuolaikinėmis šaldymo technologijomis, kiekviena papildoma valanda kelyje turi reikšmės. Antra, šeimos jau išgyvena vieną sunkiausių savo gyvenimo momentų – papildomi vėlavimai, netikrumas dėl terminų tik dar labiau apsunkina situaciją. Trečia, laidotuvių ceremonijos dažnai suplanuotos iki smulkmenų, užsakytos vietos kapinėse, susitarta su kunigais ar kitais dvasininkais.
Štai kodėl mes negalime tiesiog pažiūrėti į orų prognozę, pamatyti „sniego įspėjimą” ir nuspręsti: „Na, tai važiuosim rytoj”. Mūsų darbas – rasti sprendimą, kad ir kokios būtų sąlygos. O žiemą šie sprendimai tampa kur kas sudėtingesni.
Kaip iš tikrųjų keičiasi maršrutai, kai termometras krenta
Turiu prisipažinti – kiekvieną žiemą mūsų komanda praleidžia daugiau laiko žiūrėdama į kelis monitoriaus langus vienu metu nei bet kuriuo kitu metų laiku. Viename lange – realaus laiko eismo informacija, kitame – orų prognozės iš kelių šaltinių, trečiame – alternatyvūs maršrutai, ketvirtame – pasienio eismo kameros.
Klasikinis pavyzdys: pervežimas iš Vokietijos į Lietuvą. Normaliai rinktumės trumpiausią maršrutą per Lenkiją – apie 1200 kilometrų, kuriuos galima įveikti per vieną dieną su pertraukomis. Bet sausio mėnesį, kai Lenkijos rytuose dažnai būna stiprių sniego pūgų, šis maršrutas gali virsti tikru košmaru.
Tada žiūrime į alternatyvas. Galbūt verta važiuoti per Čekiją ir Slovakiją? Tai prideda apie 200 kilometrų, bet jei ten keliai švarūs, vis tiek atvažiuosime greičiau nei stovėdami užpustytame kelyje Lenkijoje. O gal geriau pasukti šiauriau, per Švediją ir Baltijos jūros keltą? Skamba keistai, bet kartais tai būna greičiausias variantas.
Vienas įsimintinas atvejis buvo prieš kelerius metus, kai vežėme velionio kūną iš Ispanijos į Lietuvą. Planas buvo paprastas – per Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją. Bet staiga Alpėse prasidėjo tokia pūga, kad uždarė kelis pagrindinius tunelius. Turėjome per kelias valandas perplanuoti visą maršrutą, važiuoti per Italiją, Austriją, Čekiją. Pridėjo 400 kilometrų, bet šeima gavo savo artimąjį laiku ceremonijai.
Pasienio kontrolės punktai – žiemos silpniausia grandis
Štai apie ką retai kas galvoja, kol nepatenka į situaciją. Vasarą pasienio kontrolės punktas – tai paprastai 15-30 minučių vėlavimas. Žiemą? Tai gali tapti kelių valandų ar net visos nakties stabtelėjimu.
Kodėl taip atsitinka? Pirma, blogos oro sąlygos sulėtina visą procesą. Pareigūnai turi išeiti į lauką, apžiūrėti transportą, patikrinti dokumentus – o kai lauke minus dvidešimt ir vėjas, niekas nenori skubėti. Antra, dažnai būna techninių problemų – užšąla skaneriai, lėčiau veikia kompiuterių sistemos, prasta interneto ryšio kokybė.
Bet didžiausia problema – sunkvežimių eilės. Žiemą jų būna kur kas daugiau, nes visi stengiasi pervežti prekes prieš švenčių sezoną arba atstatyti vėlavimus po sniego audrų. Ir nors mes vežame palaikus, o tai turėtų būti prioritetas, ne visose šalyse tai taip suprantama. Kai kuriose vietose turime laukti bendrojoje eilėje kaip visi kiti.
Štai kodėl, planuodami žieminius pervežimus, mes visada pridedame papildomo laiko pasieniui. Jei vasarą skaičiuojame 30 minučių vienam pasienio punktui, žiemą skaičiuojame mažiausiai dvi valandas. Skamba daug? Bet geriau atvykti anksčiau nei skambinti šeimai ir aiškinti, kodėl vėluojame.
Technologijos, kurios išgelbsti žiemos chaose
Prieš dešimtmetį žieminis palaikų pervežimas buvo kur kas didesnis iššūkis nei dabar. Ne todėl, kad keliai būtų pagerėję (nors kai kur taip), bet todėl, kad technologijos pasikeitė kardinaliai.
Mūsų transporto priemonės dabar turi GPS sekimo sistemas su realaus laiko duomenų perdavimu. Tai reiškia, kad bet kuriuo momentu žinome tikslią transporto vietą, temperatūrą šaldymo skyriuje, net kuro lygį. Jei kažkas eina ne taip – mes sužinome iš karto, ne tada, kai vairuotojas pagaliau randa signalą ir gali paskambinti.
Šaldymo įranga taip pat pasikeitė. Senosios sistemos buvo jautrios temperatūros svyravimams, o žiemą, kai lauke minus dvidešimt, o viduje turi būti plius keturi, tai buvo tikras iššūkis. Dabar naudojame sistemas su dvigubu temperatūros kontrolės kontūru – net jei viena dalis sutriktų, antroji perima funkciją.
Bet žinote, kas iš tikrųjų pakeitė žaidimo taisykles? Išmanieji telefonai ir komunikacijos programos. Skamba banaliai, bet galimybė bet kuriuo momentu susisiekti su vairuotoju, pasiųsti jam atnaujintą maršrutą, gauti nuotrauką iš vietos – tai neįkainojama. Ypač kai reikia greitai priimti sprendimus.
Vienas mūsų vairuotojų kartą įstrigo Latvijoje per staigią pūgą. Anksčiau jis būtų turėjęs pats spręsti – laukti ar bandyti važiuoti. Dabar jis per kelias minutes atsiuntė mums vaizdo įrašą iš vietos, mes pažiūrėjome orų radarą, pasitikrinome kelių būklės kameras ir per penkias minutes turėjome planą. Jis nuvažiavo 20 kilometrų atgal į artimiausią miestą, pernakvojo saugioje vietoje, o kitą rytą tęsė kelionę. Šeima buvo informuota iš anksto, ceremonija perkelta viena diena – niekas nenukentėjo.
Kai reikia pasakyti „ne” arba „vėliau”
Tai sunkiausia šio darbo dalis, ypač žiemą. Kartais situacija būna tokia, kad mes tiesiog negalime garantuoti saugaus ir laiku įvyksiančio pervežimo. Ir tada turime pasakyti šeimai, kuri jau išgyvena siaubingą netektį, kad reikės palaukti.
Atmenu vieną atvejį prieš trejus metus. Šeima iš Lietuvos norėjo parvežti mamą, kuri mirė Norvegijoje. Ceremonija buvo suplanuota po savaitės. Bet kaip tik tą savaitę meteorologai prognozavo vieną stipriausių žiemos audrų per pastaruosius dešimtmečius – ne tik sniegą, bet ir labai stiprų vėją, kuris turėjo uždaryti kelis pagrindinius kelius.
Turėjome sunkų pokalbį. Paaiškinom, kad galime bandyti, bet rizika yra didžiulė – galime įstrigti kelyje, o tai reikštų dar didesnį vėlavimą. Arba galime palaukti kelias dienas, kol audra praeis, ir tada važiuoti saugiai. Šeima buvo nusiminusi, bet suprato. Atidėjome ceremoniją trimis dienomis, o kai pagaliau važiavome, kelionė praėjo sklandžiai.
Žinote, kas buvo geriausia? Po kelių savaičių gavome laišką iš tos šeimos. Jie dėkojo ne už tai, kad parvežėme mamą (nors ir už tai, žinoma), bet už tai, kad buvome sąžiningi ir nerizikavome. Pasakė, kad ta papildoma ramybė, žinojimas, kad viskas daroma saugiai, jiems labai daug reiškė.
Ką šeimos turėtų žinoti planuodamos žieminį pervežimą
Jei skaitote šį straipsnį ir planuojate palaikų pervežimą žiemos mėnesiais, štai keletas praktinių patarimų, kurie padės visiems – ir jums, ir mums.
Pirma, būkite lankstūs su terminais. Žinau, kad tai sunku, ypač kai reikia koordinuoti daug žmonių, užsakyti vietas kapinėse, susitarti su bažnyčia. Bet jei įmanoma, palikite bent kelių dienų „buferį”. Užuot planavę ceremoniją lygiai po savaitės nuo pervežimo pradžios, planuokite po devynių ar dešimties dienų. Tas papildomas laikas gali būti gelbėjimo ratas.
Antra, pasitikėkite profesionalais. Jei mes sakome, kad reikia keisti maršrutą ar atidėti išvykimą – mes tai sakome ne todėl, kad norime apsunkinti jūsų gyvenimą. Mes tai sakome, nes matome duomenis, kuriuos jūs nematote, ir turime patirtį, kurios jūs neturite. Kartais šeimos bando spausti: „Bet mums reikia būtinai tą dieną!” Suprantu tą desperaciją, bet tikrai – mes norime padėti, ne pakenkti.
Trečia, palaikykite ryšį. Jei jums skambina pervežimo koordinatorius ir praneša apie galimus vėlavimus ar maršruto pakeitimus – atsakykite. Nepalikite mūsų laukti atsakymo pusę dienos. Žiemą situacija gali keistis greitai, ir mums reikia jūsų patvirtinimo, kad galėtume veikti.
Ketvirta, suprasite, kad kaina gali būti šiek tiek didesnė. Žieminis pervežimas reikalauja daugiau išteklių – papildomo kuro (šildymui ir ilgesniems maršrutams), papildomo laiko (vairuotojų darbo valandos), kartais net papildomų saugos priemonių. Mes stengiamės būti sąžiningi su kainodara, bet negalime dirbti nuostolingai.
Kai viskas susiklosto ir kelionė tampa prisiminimu
Nepaisant visų iššūkių, dauguma žieminių pervežimų vyksta sklandžiai. Taip, kartais pridedame valandą ar dvi, kartais keičiame maršrutą, bet galiausiai velionis pasiekia namus, o šeima gali tinkamai atsisveikinti.
Yra kažkas ypatingo žieminiuose pervežimuose. Galbūt tai ta papildoma pastanga, kuri reikalinga. Galbūt tai ta bendra kova su gamtos jėgomis. O galbūt tai tiesiog suvokimas, kad net ir sunkiausiomis sąlygomis žmonės stengiasi padaryti tai, kas teisinga ir oriu.
Atmenu vieną pervežimą iš Škotijos į Lietuvą vidury sausio. Buvo šalta, sniegavo, keliai slidūs. Bet kai pagaliau atvežėme velionį į jo gimtąjį kaimą, ten laukė visa bendruomenė. Senas žmogus, gyvenęs užsienyje dešimtmečius, grįžo namo. Ir nors kelionė buvo sunki, tas momentas, kai šeima ir kaimynai susibūrė prie karsto, kai pradėjo skambėti senosios dainos – tai buvo verta visų pastangų.
Žiema keičia maršrutus, pailgina terminus, prideda rūpesčių. Bet ji nekeičia esmės – žmonės nori, kad jų artimieji grįžtų namo, kad galėtų tinkamai atsisveikinti. O mūsų darbas – padaryti tai įmanoma, kad ir kokios būtų oro sąlygos. Kartais tai reiškia važiuoti aplinkiniu keliu. Kartais – laukti, kol praeis audra. Bet visada tai reiškia gerbti tą kelionę ir tuos, kurie laukia jos pabaigos.
Ir kai pavasaris pagaliau ateina, kai pirmieji saulės spinduliai pradeda tirpinti sniegą, mes atsidūstame su palengvėjimu. Dar viena žiema įveikta, dar vienas sezonas, kai pavyko padėti šeimoms sunkiausiu jų gyvenimo momentu. O tai, galiausiai, ir yra viskas, dėl ko mes tai darome.
