Kai žodžiai tampa sieną tarp namų ir artimojo
Organizuojant artimojo palaikus iš užsienio, susidursite su daugybe formalumų, dokumentų ir procedūrų. Tačiau vienas iš didžiausių iššūkių, apie kurį retai kalbama iš anksto – tai kalbų barjeras. Kai skausmas ir netektis jau slegia širdį, dar reikia bendrauti su užsienio ligoninėmis, morgais, konsulinėmis tarnybomis ir kitomis institucijomis. Dažnai tai reikia daryti ne gimtąja kalba, skubiai ir tiksliai perduodant svarbią informaciją.
Per daugelį metų darbo repatriacijos srityje matėme, kaip kalbos barjeras gali ne tik apsunkinti procesą, bet ir jį užtęsti savaitėmis, o kartais net sukelti papildomų išlaidų. Žmonės, kurie jau išgyvena vieną sunkiausių gyvenimo momentų, susiduria su situacijomis, kai nesuprantami medicininiai terminai, skirtingi dokumentų pavadinimai ar paprasčiausias nesusikalbėjimas telefonu virsta papildoma našta.
Barjeras pirmas: medicininė ir teisinė terminologija
Vienas didžiausių iššūkių – tai specifinė terminologija, kuri skiriasi ne tik tarp kalbų, bet ir tarp šalių sistemų. Pavyzdžiui, mirties liudijimas Ispanijoje vadinamas “certificado de defunción”, Vokietijoje – “Sterbeurkunde”, o Prancūzijoje – “acte de décès”. Tai dar paprasčiausi pavadinimai. Kai pradedama kalbėti apie mirties priežastis, medicininius terminus ar teisinius niuansus, situacija tampa dar sudėtingesnė.
Dažnai žmonės bando naudoti automatinius vertėjus, tačiau medicininė ir teisinė terminologija dažnai verčiama netiksliai. Vienas mūsų klientas bandė išsiaiškinti, kokio dokumento prašo Italijos ligoninė, ir automatinis vertėjas “certificato necroscopico” išvertė kaip “nekroskopinis sertifikatas” – visiškai nesuprantamas terminas lietuviškai. Iš tikrųjų tai mirties patikrinimo aktas, kurį išduoda gydytojas po apžiūros.
Praktinis patarimas: jei bendraujate su užsienio institucijomis, visada prašykite atsiųsti dokumentų sąrašą raštu (el. paštu). Turint rašytinį tekstą, galima geriau išsiaiškinti terminus, pasikonsultuoti su specialistais ar net kreiptis į profesionalius vertėjus. Telefonu išgirstas ir neteisingai suprastas terminas gali sukelti daug problemų.
Barjeras antras: skirtingi laiko juostos ir darbo grafikai
Tai galbūt ne tiesioginis kalbos barjeras, bet jis labai apsunkina bendravimą. Kai artimasis mirė, pavyzdžiui, Australijoje ar JAV, laiko skirtumas gali siekti 10-12 valandų. Tai reiškia, kad kai Lietuvoje diena ir galite skambinti, ten naktis, o institucijos neveikia.
Be to, skirtingose šalyse skiriasi darbo kultūra. Pietų Europoje daugelis įstaigų turi pietų pertrauką nuo 13 iki 16 valandos. Skandinavijos šalyse penktadieniais daugelis įstaigų dirba tik iki pietų. O kai kuriose šalyse tam tikros institucijos dirba tik tam tikromis savaitės dienomis.
Susidaro situacija, kai ne tik reikia kalbėti užsienio kalba, bet ir “pagauti” tinkamą laiką, kai galima susisiekti. Viena mūsų klientė bandė skambinti į Ispanijos morgą tris dienas iš eilės – vis pataikydavo į pietų pertrauką arba po darbo valandų. Kai pagaliau pavyko susisiekti, kilo kalbos barjeras, nes darbuotoja kalbėjo tik ispaniškai.
Praktinis patarimas: prieš skambindami, pasitikrinkite ne tik laiko skirtumą, bet ir įstaigos darbo laiką konkrečioje šalyje. Daugelis institucijų svetainėse nurodo darbo valandas. Jei neskambinate patys, o tai daro repatriacijos įmonė, įsitikinkite, kad jie turi patirties su konkrečia šalimi ir žino, kada geriausia susisiekti.
Barjeras trečias: kultūriniai skirtingumai bendravime
Kalbos barjeras – tai ne tik žodžiai, bet ir tai, kaip jie sakomi. Skirtingose kultūrose labai skiriasi bendravimo stilius, mandagumo normos ir net tai, kaip perduodama svarbi informacija.
Pavyzdžiui, Britanijoje ir Šiaurės šalyse žmonės linkę būti labai tiesiogiai ir trumpai. “Yes” reiškia taip, “no” – ne. Tuo tarpu Azijos šalyse tiesioginis “ne” gali būti laikomas nemandagiu, todėl žmonės naudoja įvairias aplinkinius būdus išreikšti nesutikimą. Vienas mūsų kolega pasakojo, kaip Japonijoje institucija kelis kartus sakė “tai gali būti sudėtinga” ir “reikės pasitikrinti”, o iš tikrųjų tai reiškė, kad jų prašomas dokumentas neprieinamas.
Pietų Europoje ir Lotynų Amerikoje bendravimas dažnai būna emocionalus, su daug gestų (net telefonu tai jaučiasi per intonacijas), o Šiaurės Europoje – santūrus ir dalykiškas. Kai žmogus, išgyvenantis netektį, skambina į užsienio instituciją ir susiduria su labai šaltu, dalykiniu tonu, gali pasirodyti, kad jam nesimpatizuojama ar nenorima padėti, nors iš tikrųjų tai tiesiog kultūrinis skirtumas.
Praktinis patarimas: bandydami bendrauti su užsienio institucijomis, atminkite, kad jūsų emocinis būvis ir jų darbo stilius gali nesutapti. Tai nereiškia, kad jie nesuprantantys ar nenori padėti. Jei jaučiate, kad bendravimas nevyksta, geriau paprašykite pagalbos profesionalų, kurie turi patirties su konkrečios šalies institucijomis.
Barjeras ketvirtas: netikslūs arba neišsamūs vertimai
Kai kurie žmonės, susidūrę su kalbos barjeru, kreipiasi pagalbos į draugus ar pažįstamus, kurie moka užsienio kalbą. Tai natūralus ir suprantamas sprendimas, tačiau jis gali sukelti problemų, jei tas asmuo neturi patirties su specifine terminologija ar repatriacijos procesu.
Viena šeima paprašė savo draugės, kuri gerai kalba angliškai, padėti bendraujant su Airijos ligoninė. Draugė iš tikrųjų puikiai mokėjo kalbą, tačiau niekada nebuvo susidūrusi su tokia situacija. Kai ligoninė paklausė apie “embalming preferences”, ji išvertė kaip “balzamavimo pageidavimai”, bet nežinojo, kad tai svarbus klausimas, kuris turi įtakos vėlesniam procesui ir kainai. Šeima atsakė “taip”, manydama, kad tai kažkas standartinio, o vėliau sužinojo, kad balzamavimas nėra privalomas ir už jį teks mokėti papildomai.
Kita problema – dokumentų vertimas. Daugelis institucijų reikalauja oficialių, notaro patvirtintų vertimų. Jei verčiate patys ar prašote pažįstamo, toks vertimas nebus priimtas, ir teks viską daryti iš naujo, prarandant brangų laiką.
Praktinis patarimas: jei reikia versti dokumentus, nuo pat pradžių kreipkitės į profesionalius vertėjus, turinčius teisę versti oficialius dokumentus. Taip sutaupysite laiko ir išvengsite situacijos, kai dokumentai bus atmesti. O jei reikia bendrauti su institucijomis, geriau pasikliaukite repatriacijos įmonėmis, kurios turi nuolatinius kontaktus su užsienio partneriais ir žino visus proceso niuansus.
Barjeras penktas: emocinė būsena ir gebėjimas aiškiai komunikuoti
Tai galbūt pats sunkiausias barjeras, nes jis susietas ne su kalba, o su žmogaus būsena. Net jei žmogus puikiai moka užsienio kalbą, netekties akivaizdoje, streso ir skausmo apimtas, jo gebėjimas aiškiai komunikuoti gali labai sumažėti.
Viena moteris, kuri laisvai kalbėjo vokiškai (net dirbo Vokietijoje kelerius metus), po vyro mirties Miunchene visiškai negalėjo susitelkti pokalbiams telefonu. Ji pasakojo, kad žodžiai tiesiog “išlėkdavo iš galvos”, negalėjo suprasti, ko iš jos prašoma, ir po kiekvieno pokalbio likdavo dar labiau sutrikusi.
Tai visiškai normalu. Netektis ir šokas veikia mūsų smegenų veiklą, ypač tas dalis, kurios atsakingos už kalbą ir logiką. O kai dar reikia kalbėti ne gimtąja kalba, tai tampa dvigubu iššūkiu. Žmonės gali pamiršti žodžius, kuriuos puikiai žino, nesuprasti paprastų sakinių ar nesugalvoti, kaip paaiškinti tai, ko jiems reikia.
Be to, skirtingose kultūrose skirtingai išreiškiamos emocijos. Lietuvoje mes įpratę, kad žmogus, išgyvenantis netektį, gali verkti, būti emocionalus, ir tai suprantama. Tačiau kai kuriose šalyse institucijų darbuotojai gali būti sutrikę ar net nepatogiai jaustis, jei pokalbio metu žmogus labai emocionalus. Tai gali apsunkinti bendravimą.
Praktinis patarimas: jei jaučiate, kad negalite aiškiai komunikuoti, nesvarbu, ar dėl kalbos barjero, ar dėl emocinės būsenos, neprisiimkite visko ant savo pečių. Paprašykite pagalbos artimųjų, draugų ar profesionalų. Repatriacijos įmonės egzistuoja būtent tam, kad persiimtų šią naštą ir bendrauti su užsienio institucijomis jūsų vardu. Tai ne silpnumo ženklas – tai protingas sprendimas sunkiu metu.
Kaip profesionalios repatriacijos paslaugos padeda įveikti kalbų barjerus
Galbūt skaitydami šį straipsnį galvojate: “Kaip aš visa tai įveiksiu?” Gera žinia ta, kad jums nereikia to daryti vienam. Profesionalios repatriacijos įmonės egzistuoja būtent tam, kad šie barjerai jums netaptų nepraeinamu mūru.
Pirma, mes kalbame daugeliu kalbų arba turime nuolatinius partnerius beveik visose šalyse. Tai reiškia, kad bendravimas su vietinėmis institucijomis vyksta jų gimtąja kalba, su visais teisingais terminais ir niuansais. Jums nereikia galvoti, kaip pasakyti “embalming” ar “death certificate” – mes žinome visus terminus ir procedūras.
Antra, mes žinome kiekvienos šalies ypatumus. Žinome, kada dirba institucijos, kokius dokumentus jos reikalauja, kaip jie turi būti išversti ir patvirtinti. Tai sutaupo ne tik jūsų nervus, bet ir laiką – procesas vyksta sklandžiai, be nereikalingų klaidų ir pakartotinių bandymų.
Trečia, mes suprantame, kad jūs išgyvenate sunkų laikotarpį. Mūsų darbas – ne tik organizuoti logistiką, bet ir būti jūsų atstovais, kurie persiima visą bendravimo su užsienio institucijomis naštą. Jūs galite susikaupti į tai, kas svarbiausia – atsisveikinti su artimuoju ir pasirūpinti šeima.
Kai kalbos barjeras tampa tiltu į namus
Repatriacijos procesas niekada nėra lengvas. Jis kupinas formalumų, dokumentų, skambučių ir laukimo. O kai dar pridedame kalbų barjerą, visa tai gali atrodyti beveik neįmanoma. Tačiau per daugelį metų matėme šimtus šeimų, kurios sėkmingai įveikė šiuos iššūkius ir parsigrąžino savo artimuosius namo.
Svarbiausia pamoka, kurią norime perduoti: jums nereikia visko daryti patiems. Kalbos barjeras – tai rimtas iššūkis, bet jis nėra neįveikiamas. Yra žmonių, kurių darbas – padėti jums šiuo sunkiu metu, kurie kalba reikiamomis kalbomis, žino procedūras ir gali būti jūsų balsu ten, kur jūs patys negalite pasiekti.
Kai skambinate mums ir sakote “mano artimasis mirė užsienyje, aš nežinau, ką daryti, aš nekalbu ta kalba”, mūsų atsakymas visada tas pats: “Mes pasirūpinsime. Mes žinome, kaip tai padaryti.” Ir tai ne tuščias pažadas – tai mūsų kasdienė realybė, mūsų patirtis ir mūsų misija.
Kalbos barjerai egzistuoja, tai tiesa. Bet jie neturi tapti kliūtimi tam, kad jūsų artimasis grįžtų namo. Su tinkama pagalba, šie barjerai virsta tiltais – tiltais, kurie jungia skirtingas šalis, kultūras ir sistemas, kad jūsų mylimas žmogus galėtų ramiai ilsėtis gimtojoje žemėje, apsuptas artimųjų meilės ir atminimo.
